sevęs

sèvęs pron. refl. sing. gen. LKGI647, Rt, sevę̃s StngŽ43, sèvės; LVIII822 žr. savęs: Sèvęs kožnas vienas gailias Klk. Dėl sèvęs dirbtum kaip pasiutę Jdr. Terp sèvęs kalbas Rsn. Nū sèvęs (pats) lietuviškai pasimokino Sg. Iš sèvęs paskaitau, sūdedu žodį Krp. Miškas užaugęs nū sèvęs (savaime), vos žemė bematyti LKT138(Nd). Turi eiti anų prašyti – nū sèvęs neatneša LKT134(Dov). Nu sèvės deda visi [pinigų] Krp. Nieko nesakiau – nu sèvęs (patys) išejo Rsn. Du mokiniu po sèvęs tura End. Nū sèvęs neatimk (nenusiskriausk) Klp. Keleta moteriškųjų liuob po svieto akių neprytinkančiai žaimyties irgi juokus iš sèvęs daryt MitI76.

sèvie dat. KlbX122(Krtn), sèvi: Sèvie duonos pasiliko, kitus [javus] pardevė Pj. Kas gerą daro, – sèvi gerą, kas piktą – sèvi piktą Dov. sevè acc., sevì, sèvę: Saulė sukas į sevè Prk. Ir sevì užsilaikyk, ir [girtuoklį] vyrą užlaikyk Grd. Žinai, ka aš už sevì dikčiau myliu Lkv. Nepasabnu savo tūžbą tyloms į sèvę ryt MitI73. ^ Nori sevì penėti – turi žemę kasinėti Jdr. sevim̃ instr. LD301. sevėje loc.: Parodo taipajeg tai pats sevėje tasai darbas Vln48.